prisimenant Toskaną

Būna tokių darbų, kurie  buksuoja buksuoja, niekaip nepasiduoda nei rankoms nei mintims. Atrodo aišku kaip du kart du ką ir kaip reikia daryti. O nejuda iš vietos nors tu ką. Reikia kažkokios mažytės smulkmenos, impulso, kuris išjudintų mąstymą ir parodytų kelią.
Tokia dalia ištiko ir šį darbą. Albumas su dėže. Regis nieko sudėtingo, tiek jų  yra padaryta. Bet pradžios vis nebuvo. Abejojau dėl spalvų, dėl viršelio, dėl visko. Su ta abejone iškeliavau atostogauti.
Pasakiški Toskanos vaizdai, gardus maistas ir geras vynas mintis apie būsimą darbą išsklaidė akimoju. Bet kai Florencijoje pravėriau mažytės kaip kišenė Il Papiro parduotuvėlės duris ir išvydau marmurinį popierių vėduoklių raštais margintą, viskas stojo į savo vietas. Supratau, kad  radau tai, ko reikia, paaiškėjo spalvų pasirinkimas.
Dar neišblėsus atostogų įspūdžiams radosi ir albumas, ir jo dėžė.
Pasirodo reikėjo nusitrenkti į tokią tolybę idant pagaučiau tą mažą smulkmenėlę...