oda, metalas, marmuras

Užrašinė dekoruota reljefu ir metalo kniedėmis. Priešlapiai- marmurinis popierius.

Mažasis Princas ir Lapė

Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažąjį princą, tarė:

- Prašau... prisijaukink mane!

- Labai norėčiau,- atsakė mažasis princas,- bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.

- Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!

- O kaip tai padaryti?- paklausė mažasis princas.

- Reikia būti kantriam,- tarė lapė.- Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba - nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau...

                                                                 Antuanas de Sent-Egziuperi. Mažasis princas

Albumas. 30 lapų, long stitch įrišimas. Viršelis tapytas.

tamsių vakarų spalvos

Jau kuris laikas užsukus į FB akis užkliūva už tokių vaizdų kaip švytinčios žybsinčios eglutės, per sniegus lekiantys ir roges su jose pūpsančiu barzdotu dieduku tempiantys elniai. O kur dar grėsmingi perspėjimai "iki Kalėdų liko N dienų"! Ir pasidaro aišku, kad TAI artėja. Ir kaip visada- užklups netikėtai, nepasiruošus.
Nemėgstu sureikšminti šio laikotarpio, bet šiokius tokius žingsnius padaryt tenka. Jei dar kas gražiai paprašo :) Kodėl gi neprisidėjus prie Kalėdinės mugės? Labai gerai suprantu jos organizatorių darbą ir lūkesčius.
Spalvingi atvirukai pasiruošę iškeliauti į mugę. Dar vienas žingsnis senokai pradėtame popieriaus atraižų naikinimo projekte, kuris regis neturės pabaigos.

pabiro žirniukai

Albumas ir prie jo deranti dėžutė. Arba atvirkščiai- dėžutė ir jos draugas albumas. Žirniukais margintas audinys, linas, nėriniai. Dovana mažylio mamai.

lašelis dekupažo

Kad ir kaip nemėgčiau dekupažo, šiuo atveju tai buvo vienintelė išeitis. na gal ir ne vienintelė, bet ta, kuri pasirodė priimtiniausia.
Istorija labai paprasta. Reikėjo įrišti užrašinę odiniu viršeliu, kuriame turėjo būti tekstas. Su oda manoji draugystė nėra itin tvirta. Aišku, kad be tam skirtų įrankių teksto odoje neišrašysiu. Ką ten įrankių- įgūdžių pirmiausia reikia :)
Dekupažuotas sendintas kartono gabaliukas su tekstu puikiai įsikomponavo. Gavosi tokia senoviška užrašinė, Tą įspūdį dar sustiprino netikrieji ryšiai nugarėlėje, gelsvas lapų popierius. Ir be abejo marmurinio popieriaus priešlapiai. Šįkart pasisekė gerai suderinti popieriaus rašto ir siūlų, kuriais siuvau kaptalus, spalvas.

žuvų knyga

Ilgai oi ilgai užtruko šios knygos atėjimas. Pradžioje neskubėjau, nes ir nereikėjo skubėt (brr kaip nemėgstu skubių darbų, o į klausimą "kada knyga reikalinga?" gauti atsakymą "vakar").
Kūriau planus kaip užsakovo viziją įgyvendinti techniškai.
Iškeliavau ieškoti odos. Negavau. Reikalas tempėsi tolyn.
Pagaliau visai ėmė svilti padai.
Odos paieškos tęsėsi ir šit- mėlynas gabalas surastas. Valio!
Reikia marmurinio popieriaus. Eilinį kartą ačiū Aušrai, atsirado sūkuriais išmargintas popieriaus lapas.
Kaip į viršelį įsodinti žuvis? Intarsija? Hmmm, o jei ranka sudrebės? Aplikacija? Oi balta oda ne iš tų, kurią lengva išploninti.
Galop surastas sprendimas ir šit- mėlyname vandeny nardo trys baltos žuvys.
Albumas dar labai mažam žvejui. Kai jis užaugs, albumas jau bus prisipildęs vaikystės nuotraukomis, Ir kas ten žino, gal albumo savininkas žvejoti bus pamėgęs.

knygos ir siuvinėjimas

Myliu klientus, kurie neskuba. Nestovi už nugaros ir neragina. Nes žinia- skubos darbą velnias ant uodegos nuneša. Ne kartą tuo įsitikinau.
O kur gi nuskubėsi, jei knygos viršeliai turi būti siuvinėti? Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad pati ir įtikinau būsimą knygos savininkę siuvinėto viršelio būtinumu. Nes mano mokytojos ir įkvėpėjos Rūtos žodžiai "siuvinėjimas 100 kartų vertingiau už piešinius, reikia siuvinėtų knygų viršelių, labai reikia" matyt nepraslydo pro ausis, nes kartas nuo karto atidarau siuvinėjimo reikmenų dėžutę.
Dar vieną atradimą padariau siuvinėdama šį augalų vainiką. Prisiekę siuvinėtojos tikriausiai kvatotųsi matydamos, kad iki šiol visus raštus ant audinio perkeldavau per kalkę. Ji bjaurybė turi polinkį nusitrinti, nubyrėti ir dažnai nutikdavo taip, kad smulkių detalių vietas tekdavo siuvinėti aklai.
Betgi dabar išgudrėjau :) Įsigijau specialų pieštuką, kuris palieka aiškų ir tikslų brėžį, o išnyksta tiesiog akimirksniu sudrėkinus siuvinį vandeniu.
Rudens darbas ir rudeniškos spalvos. Priešlapiuose taip pat marmurinis popierius.