2012 m. sausio 29 d., sekmadienis

Sena nauja dėžutė

Dekupažo dar neprisijaukinau. Tuomet kai visos auksarankės stačia galva nėrė į šią rankdarbių rūšį, ji manęs visai nedomino. Net neįsivaizdavau kaip naudotis ta gausybe priemonių, išgauti vienokius ar kitokius efektus. Bet kadangi patinka gražios knygos, lentynoje atsirado R. Aidietės "Dekupažo magija" bei L. Jaruševičiūtės "1001 idėja. Dekupažas ir kitos dekoravimo technikos". Varčiau, skaičiau, grožėjausi darbais. Paslaptingąjį dekupažą sumaniau panaudot įrišamų knygų viršelių dekorui. Pavyko. Bet didesnių gabaritų daiktų dekupažuot nesiryžtu iki šiol. Mieliau grožiuosi tikrų šios srities meistrių dirbiniais.
Palėpėje surastą seną, net apipelijusią šiaudelių aplikacijom puoštą dėžutę galima buvo iškart pasiųst į krosnį. Arba ryžtis atnaujinti. Taip ji atrodė jau nuėmus šiaudelius, pelėsius ir gerokai pasidarbavus švitriniu popierium.
Iš vidaus išlupau sudūlėjusį audinį ir kartonus.
Dar nepavyksta susitvarkyt su didesniais servetėlės plotais. Susiraukšlėjo vietomis it pernykštis obuolys. Dekupažuojant reiktų išimti vyrius, atskirt detales, bet jie pasirodė esą taip užrūdiję, kad šį žingsnį teko praleisti. Vidų išklijavau baldiniu gobelenu.
Galutinis rezultatas anaiptol nespindintis kokybe, bet  dėžutė krosnies išvengė. Dar tegul pagyvena.

2012 m. sausio 28 d., šeštadienis

Milano katedros nėriniai

Miestų iš aukštai kolekcijoje turėjo būti ir Milanas. Tačiau ūkanotą dieną ne kas tesimatė. Užtat apturėjau malonumą pasivaikščioti ant Duomo di Milano stogo ir pasigrožėti įstabaus grožio nėriniais. Tiesiog nerandu tinkamesnio apibūdinimo toms detalėms, skulptūroms, papuošimams...Milano katedra- nuostabus gotikinis šedevras statytas net 500 metų. Stogą  puošia 2245 skulptūros. Katedros viduje gali tilpti net 40 tūkst. žmonių.

2012 m. sausio 25 d., trečiadienis

Vakaro filmas. Subalansuotas besidomintiems knygrišyste

Šį vakarą kviečiu visus pasižiūrėti gražų filmuką. Ypač tuos, kas myli knygas ir patyliukais svajoja: "kada nors aš įrišiu savo pirmąją knygą"...


Patiko? Nerkit jutūbėn, ten ir daugiau šio filmo serijų yra.

2012 m. sausio 23 d., pirmadienis

Biserinė meditacija arba niekada nesakyk niekada

Biseris man visada kėlė nuostabą. Kaip iš tokių smulkučių vos ne aguonos dydžio karoliukų įmanoma padaryt kažką apčiuopiamo ir netgi labai gražaus? Kad ir kiek žiūrėdavau į schemas ar gatavus dirbinius, niekaip galvon nesutilpdavo mintis, jog tai apskritai įmanoma padaryt rankomis. Na, gal ir įmanoma, bet jau tik ne man... Todėl visiems aiškinau, kad biseris man nepatinka ir netgi pati  buvau tuo patikėjusi.
Bet niekada nesakyk niekada. Taip ir nutiko. Dabar, tarpuose tarp knygų įrišimo, su didžiausiu entuziazmu sėdu prie biserio dėžutės. Mažyčių stiklo karoliukų žaidimai- puikiausia meditacija. Paskutinis darbelis- pastelinių spalvų sagiukė.

2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Baltasis Paryžius

Turiu vieną keistą įprotį- kartkartėmis pakilt nuo žemės paviršiaus. Ne, tai nesusiję su skraidymu lėktuvais, kosminiais laivais ar skraidančiom lėkštėm:). Užtenka užsiropšt į kokį rimtesnį kalną ar aukštesnį statinį. Norėčiau susirinkt visų aplankytų miestų vaizdų iš aukštai kolekciją. Deja, ji pildosi ne taip greitai. Viena, ne visada yra tam laiko. Antra, dažnai kliudo netinkamas oras.
Įdomiausia, kad  daugelis miestų turi savo "spalvą". Niekaip nesumaišysi raudonstogės Florencijos, švelnios smėlio atspalvių Romos ar baltojo Paryžiaus vaizdų.

Nuo apžvalgos rato Tiuilri soduose (Jardin des Tuileries)


 
 Kylam... Vaizdeliai nuo Eifelio bokšto

2012 m. sausio 15 d., sekmadienis

Smulkmenėlės- 2. Dėkliukas adatoms

Dar vienas kartonažo darbas- knygos formos dėkliukas adatoms. Rengiuosi įrišinėti knygą koptų įrišimu siuvant 14 adatų. Ta  proga peržiūrėjau turimas adatas ir pagaminau joms naują namelį.
Kartoniniai viršeliai apklijuoti medvilniniu audiniu. Knygos "lapai"- filco gabaliukas, prisiūtas prie nugarėlės.
Matmenys 14cm x 9cm.

2012 m. sausio 14 d., šeštadienis

Smulkmenėlės. Lipnių lapelių dėkliukai

Vakar buvo trylikta. Negana to- penktadienis. Dar beveik besibaigianti pilnatis. Tokią dieną daviau sau įžadus nepradėt jokių naujų darbų. Kur tau! Geri norai nuėjo šuniui ant uodegos kai vėlų vakarą, ką ten vakarą- naktį į duris pabeldė Jos Didenybė Nemiga. Įsitaisė patogiai ir akivaizdžiai davė suprast, kad nei gražiuoju, nei piktuoju jos išprašyt nepavyks.
Bandžiau tą nelabąją išbaidyt darbu. Kantriai sulaukusi kol padarysiu du lipnių lapelių dėkliukus mano viešnia pagaliau išsinešdino...
Gal ir gerai, kad taip nutiko. Va, atliktas seniai planuotas darbas. Puikumėlis.
Lipnių lapelių dėkliukai su kietais lininiu audiniu apklijuotais viršeliais, dekoruoti metalo detalėmis ir atlasine juostele. Sunaudojus vieną lapukų blokelį, į jo vietą galima klijuot naują. Maža dovanėlė draugystei sutvirtinti :)


2012 m. sausio 13 d., penktadienis

Kitoks pasaulis

Skaitydama pasineriu į kitą pasaulį- kiti kraštai, žmonės, įvykiai. Taip nutinka, jei knyga tikrai įtraukia ir nejučia susitapatinu  su herojais.
Viena iš tų įtraukiančių knygų tapo  austrų rašytojos Marlen Haushofer romanas "Siena".
Suradau ją visai atsitiktinai, perskaičius anotaciją ir nedidelę kūrinio ištrauką kažkokiame žurnale. Ir pasirodo suradau visam laikui, nes "Siena" tapo vadinamąja stalo knyga. Keliose rastose recenzijose ji vertinama įvairiai, kaip trūkumas nurodomas jos neužbaigtumas. Tačiau man atrodo priešingai, tas nutrūkstantis siužetas kaip tik duoda peno skaitytojo mintims. Kas bus po to...
Keliaudama po Alpes radau keletą vietų, kurios kone  idealiai atitiko  aplinkos "matymą" beskaitant knygą...


"Kai dabar prisimenu tą moterį, kuria kadaise buvau <....> apie daugelį dalykų ji žinojo truputėlį, apie daugelį- visiškai nieko,- apskritai jos galvoje tvyrojo siaubingas chaosas. Viso to pakako visuomenei, kurioje ji gyveno, kuri išmanė lygiai tiek pat mažai ir nuolatos kažkur skubėjo. Tačiau vieną dalyką turiu pripažinti: ji visada jautė troškų nepasitenkinimą ir žinojo, kad viso to pernelyg maža"
M. Haushofer "Siena"

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Knygos gimimas

Dabar, skirtingai nuo knygrišystės senovėje, neretai įrišinėjam tuščius lapus. Tad iškyla dar vienas uždavinys- knygą reikia užpildyti, apgyvendinti turiniu. Čia dažnas pilietis užduoda man klastingą klausimą "o ką į ją rašyt?..." Nieko keista, nes  tie, kurie rašo tik kompiuterio klaviatūra, tokiomis knygomis vargu ar susidomės. Bet yra viena kategorija rašančiųjų, kam knyga dargi labai reikalinga. Tai šeimininkės- virtuvės fėjos. Joms visoms reikia knygų kulinariniams receptams rašyt. Turint omeny, kad kelias vyro širdin eina per skrandį (nors ši aksioma man kelia rimtų abejonių, bet tiek to, nesiginčiju), plonesnę ar storesnę, dailesnę ar kuklesnę receptų knygą kaip privalomą atributą privalo turėt kiekviena labiau prakutusi šeimininkė.
Vienai šauniai "gaspadinei" dariau dovaną.
Štai kaip atrodo knygos gimimas. Trumpame reportaže matysit tik kai kuriuos darbo etapus, daug jų liko neįamžinta.
"Pasikinkau" siuvimo rėmą ir susiuvu knygos lankus į bloką.
Suapvalinu nugarėlę, dedu bloką į spaustuvą ir kalu petelius.

Siuvu ir priklijuoju prie nugarėlės kaptalus, lankstau ir priklijuoju gilzę (labai patinka ją daryt, o ir knyga tada smagiau vartosi).
Vėliau išpjaunu kietviršius, šlifuoju (sukeldama debesis dulkių), įleidžiu ryšius į kietviršius. Juos sumaniau apklijuot siuvinėtu lininiu audiniu. Tad tenka prisimint prieš šimtą metų turėtus siuvinėjimo įgūdžius.
Apklijavus kietviršius dar reikia padaryt šarnyrą, priklijuot priešlapius. Šiai knygą šarnyrą perdariau du kartus, užtat pavyko išgaut gerą "pilną" viršelio atsivertimą.

Ir štai- užbaigta knyga. Dovana virtuvės fėjai Sigutei.

Formatas 22x15cm, 80 lapų, šviesiai pilkas 160g/kv.m gramatūros popierius. Įrišimas su įleistais ryšiais (binding). Tai tiek techninių davinių.  Ir nemažai laiko. Šiek tiek nesėkmių, kurias laimingai pavyko pataisyt. Keli minusiukai, kurie liko ir man matosi. Didelis džiaugsmas, kad dar vienu laiptuku palypėjau. Ech, kaip man patinka įrišinėt knygas.

2012 m. sausio 4 d., trečiadienis

Objektai pro objektyvą

Kelionės ir fotografija- vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Kraunant lagaminą kelionei daiktų sąraše pirmu numeriu įrašomas fotoaparatas. Elementari "muilinukė", bet vis rengiuosi rašyt laišką Kalėdų Seniui ir prašyt rimtesnės technikos.
Ką mėgstu fotografuot? Ogi visokius "margus dalykus". Tai gali būt pro akmenį prasimušusi žolytė, grindinio plyta, langas, durys... dar patinka fotografuot vitrinas- tai tokia savotiška "vitrinų laižymo" atmaina.

                                               Jauki parduotuvėlė Florencijoje

Kadangi turiu priklausomybę nuo grybavimo, negalėjau praeit pro šią vitriną Zalcburge.


                                      Objektas iš Strasbūro "Mažosios Prancūzijos" rajono.
                       Ne tik  dekoratyvu, bet ir praktiška. Gali pagaląst atšipusį peilį. Praha.

                                                       Venecija, be abejonės.

2012 m. sausio 2 d., pirmadienis

Pioggia... už lango

... itališkai tai reiškia "lietus". Šį žodį išmokau iš linksmuolio Umberto. Kaskart kai lietaus lašai ima barbent į palangę ausyse suskamba pioggia... pioggia... dabar lyja  ir vėl prisimenu Umberto bei jo orų prognozę.
Bet apie viską iš eilės. Vienas iš kelionės po Italiją tikslų buvo aplankyt Sirmione ir pasiplaukiot po Gardos ežerą (Lago di Garda).
Sirmione kurortinis miestukas pakerėjo ramybe.





"I don't like rolling stones"- pirmiausia pamatai užrašą ir tik kilstelėjus  galvą išvysti masyvų riedulį... atrakcija.


Diena pasitaikė apniukusi. Nesimatė krantų, tad atrodė jog esame ne prie ežero, o pajūry.



 Galiausiai iki soties prisivaikštinėję, prisišveitę pačių skaniausių pasaulyje gelato (velniop kalorijas, prieš itališkus ledus neįmanoma atsilaikyti) suvirstam į Umberto laivelį ir plaukiam apie Sirmione kyšulį.
Mūsų šaunusis kapitonas temperamentingai plasnodamas rankomis ir nuolat kartodamas luki luki  (tai reiškia žiūrėkit žiūrėkit) italų- anglų kalbų mišiniu pasakoja, pasakoja, rodo.




Galop, nukreipia reikšmingą žvilgsnį į dangų, tada į kalnų pusę, vėl į dangų ir žinovo tonu konstatuoja "pioggia tomorrow rain". Kad Umberto buvo 100 procentų teisus įsitikiname rytojaus dieną braidydami po balas Milane. Bet tai jau kita istorija.
Baigęs "pasakojamąją dalį" mūsų linksmuolis įjungia muziką. Į finišo tiesiąją įplaukiam su "Miserere".
Romantika...